Autoriaus A. Verygos fotografija

Trumpai apie fotografiją, parodą, ir foto keliones.

Pakeliui… Kartais mums pakeliui su kažkuo. Kartais pakeliui į kur nors. O kartais, mums tiesiog pakeliui. Kartais motociklas ir mobilusis telefonas kišenėje yra tai, kas skiria kasdienį bėgimą pro šalį visko ir to, kas jau netrukus taps tiesiog dulkėmis ar praras savo gyvybiškumą bei spalvas. Kvapas, garsas ir vaizdas sukuria nepaprastų potyrių visumą, kurią deja tik iš dalies galima bandyti perteikti fotografijoje. Fotografuojantis jaučia viską, žiūrintiems fotografijas teks įjungti savo vaizduotę ir bandyti įsijausti į tai, ką pavyko pamatyti man. Tai pirmasis mano bandymas viešai pristatyti keliaujant motociklu ar vaikštinėjant po miestą tiesiog mobiliuoju telefonu užfiksuotas fotografijas. Ir šioje parodoje atsiskleis trys mano patyrimai, kuriuos pavyko užfiksuoti. Pirmasis tai mus supančios aplinkos ir mūsų pačių laikinumas. Visiems žinoma Šventojo rašto mintis jog dulke buvai, į dulkę ir sugrįši, kaip savotiška metafora atsispindi baigiančiuose suirti žmogaus kūriniuose. Bet kuriame kelyje stengiuosi tuos besibaigiančius žmogaus kūrinių blyksnius pastebėti ir užfiksuoti. Galima rasti daug kadaise mažų pėdučių ir brandžių pėdų nupėduotų vietų, į kurias jau net takeliai užžėlė ir viršų paėmė gyvybe trykštanti gamtos jėga. Dulke buvai… mano mėgstamiausiais fotografijos patyrimas. Kitas nepakartojamas patyrimas yra spalvos. Jos gali būti raminančios, stebinančios, kraupios, paslaptingos. Tačiau tai mūsų gyvenimo spalvos. Jų pilna gamta, mūsų kiemo takeliai. Ir dangus kiekvieną vakarą vis kitoks ir kitaip. Mūsų kiemo takelyje yra tiek gyvybės ir spalvų, kad reikia tik pasilenkti ir nukreipti objektyvą. Visa tai ir po to sekantis fotografijos spalvų derinių paieškos procesas yra savotiška spalvų terapija. Pakeitus spalvas fotografijoje galima pamatyti tuos pačius daiktus kitaip. Sakytume fantastiškai. Tačiau ar kada pagalvojote, o gal mes kiekvienas jas matome savaip. Nesvarbu kaip, tai mūsų gyvenimo spalvos. Ir paskutinė šios parodos mintis yra susijusi su šviesa. Man patinka sutemus vaikštinėti miesto gatvėmis ir žiūrėti, kaip šviesa keičia miesto paveikslą. Kaip viskas įgyja naujas, įdomias formas, išryškėja iki tol nematyti šešėliai ir siluetai. Tiek tamsa, tiek šviesa mums gyvybiškai reikalinga. Tamsoje paaštrėja mūsų pojūčiai. Sunku pasakyti, gal tai medžiotojų instinktai pabunda mumyse. O mūsų medžioklės laimikis tampa ant drobės nugulęs šviesos ir tamsos žaismas.

Aurelijaus Verygos fotografijų puslapis „Pakeliui”.

Pamatyti ir užsisakyti fotografijų spaudinius ant drobės galite čia.